Sutem? krantai ir dvasia nemirtinga –
Ram?s, kai virpa kranklio sparnai.
Tamsoj pravirksta sielos i? laim?s
Jos j? pa??sta sublizga kaip dalgis.
Jos m?gsta kai ?mog? dalinas,
O dalgis vadinas kranklio vardu.
Krankl? jos kvie?ia ir ?velgia ? gelm?
Nustato jo vert?, kai pyk?iu akys jo ?vie?ia.
Esam jo tik ?e??lis, Mirtis viduje,
Kai kranklys pa??l?s – Mirtis i?or?je.
A?triais nagais ? sutem? ?al?,
V?li? takais nune?ti jis gali.
Jo laukiam, geid?iam ir tylim...
Lai i?girs mus! U? tai j? ir mylim.
Jo ?vilgsn?, prisilietim? dovanosiu Jums,
Gyvenimo kritim? dovanosiu Jam.
