U?merkt? pilnaties aki? a?aros suk?r? veidrod? prietemos lop?yje.
Tas veidrodis, pilnaties sidabrin?j ?viesoj, sudrums?ia, sujudina mane.
Santykis su juo – visada individualus, visada paslaptingas.
Jo galia ver?ia ?velgti ? save: o j?s man?t, kad tai veidrodis atspindintis i?or?.
Jame netelpa k? a? prisimenu ir neprisimenu, k? svajojau ir m?s?iau.
O pats mano gyvenimas slypi Velino i?keltame i? saman? akmenyje, kuris nesugeba to gyvenimo papasakoti.
O jei ir tame veidrodyje blyksteli b?ties ?e??lis, jis nesuteiks supratimo koks yra paslaptingame neapr?piamame akmenyje.
Gerai jei jis atspind?s bent mano ir akmens vienov?.
